Marijampolės sinagoga

Buvusi žydų sinagoga – dalis mūsų sakralinio paveldo, ilgus šimtmečius trukusios žydų istorijos Lietuvoje liudininkė. Žydai į LDK teritoriją atsikėlė maždaug XV a. pabaigoje. XVII a. pabaigoje ir XVIII-ojo pradžioje, šalį nuniokojus karams ir epidemijoms, LDK miestai ištuštėjo ir žydai buvo kviečiami tam, kad padėtų atgaivinti merdinčią ekonomiką. Spėjama, kadangi projektas nerastas, sinagoga suprojektuota architekto Valerii Rybarskii 1899 m. Tai eklektinis istorizmo laikotarpio pastatas, iškilęs centrinėje miesto dalyje XX a. pr. Išorės dekore gausu neoromaninių, neogotiškų bei rytietiškų motyvų. Sinagoga projektuota stačiakampio plano, tinkuoto mūro, su pusapvale apside Aron kodešui (hebr.–Šventoji skrynia), o tai yra svarbiausias sinagogos interjero elementas, puošnioje spintoje rytinėje pusėje, su dviem įėjimais į sinagogą vakarinėje pusėje ir vienu šiaurinėje.

Statinys susideda iš dviejų skirtingo aukščio dalių: didingos dviejų aukštų vakarinės dalies ir kiek žemesnės maldavimo salės rytuose su dar žemesne apside; stogai dvišlaičiai, su frontonais, tačiau apsidės stogas – arkinis, alavo. Pagrindinis įėjimas – vakarinio fasado centrinėje dalyje. Fasadas simetriškas: keturios puošybinės siauros vertikalios mūro juostos – lizenos dalo fasadą į tris dalis, kerta karnizą. Kampinės – šiek tiek išsikišusios virš stogo. Viršutinė lizenų dalis dekoruota pasagos formos išpjovomis. Centrinė įduba apima stačiakampį portiką, biforinį arkinį antrojo aukšto langą bei aklą arkadą virš jo. Tarpuose tarp aukštų langų – reljefinės rozetės. Frontono nišoje įkomponuotas simbolinis Dekalogo plokščių motyvas. Dekalogas – sąrašas taisyklių (dešimt Dievo įsakymų), kurias, pasak Biblijos, Dievas davė Mozei ant Sinajaus kalno, užrašytas ant dviejų akmeninių plokščių. Abi frontono pusės ir apsidė turi po apskritą langą. Šoninės fasado įdubos apima stačiakampius langus pirmame aukšte ir antrojo aukšto smailiaarkius langus, apribotos atbrailomis. Interjeras buvo puoštas patyrusių vietinių meistrų, tačiau nieko autentiško neišliko. Pagrindinė sinagogos vidaus patalpa –vyrų maldų sale, artima kvadratui, kurios centrinėje dalyje stovėjo bima – neaukšta kvadratinė pakyla, aptverta stulpais, su viršaus (karnizo) ažūrine puošyba, kurioje stovėjo menora, buvo atliekamos apeigos, skaitoma tora – penkiaknygė, apimanti 613 mitcvų (įstatymų), nustatančių žmogaus ir Dievo santykį bei visos egzistencijos prasmę ir esmę, hebraiškai ranka surašytų ant ritinio – Sefer. Moterims buvo skirta atskira erdvė, esanti salės kampe iš kairės ar balkone, su atskiru įėjimu iš lauko, prieangyje įrengta miegojimo vieta elgetoms, virš prieangio – choro galerija, po – rūsiai.

Sinagoga veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Sovietmečiu buvo suniokota tiek pastato išorė, tiek vidus. Rekonstruota 1985 m., keičiant paskirtį – pritaikyta Marijampolės inžinierių namams, o dar po dešimtmečio čia pradėjo veikti Marijampolės apskrities švietimo centras. Sinagogos pirminis vaizdas atstatytas ne visai tiksliai.

Šaltiniai:

• Lietuvos architektūros istorija / III – nuo XIX a. II deš. iki 1918 m. – Vilnius: Savastis, 2000, 338 p.
• Rupeikienė M. Sinagogos Lietuvos urbanistiniame kraštovaizdyje // Kultūros paminklai. Nr.3 –Vilnius, 1996, 111-139 p.
• Synagogues in Lithuania [a cataloque] – Vilnius: Academy of Arts Press, 2010, 313-326 p.

Parengė: Laimutė Kraukšlienė (menotyrininkė), 2014