Lapkričio 7 dieną Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje buvo atidaryta ir visuomenei pristatyta paroda „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai”. Parodos atidarymą pradėjusi menotyrininkė prof. dr. Rasa Žukienė džiaugėsi, jog ši prasminga paroda glaudžiai susijusi su mūsų kraštu keliaudama po Lietuvą neaplenkė ir Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijos. Išsamiau parodą pristatė ir su ja iš arčiau susipažinti pakvietė parodos kuratorės: dr. Iveta Dabašinskienė, Kristina Stankaitė ir dr. Asta Petraitytė-Briedienė. Parodoje „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai” pristatoma diplomatų šeimos istorija, eksponuojami muziejų rinkiniuose saugomi asmeniniai Lozoraičių daiktai, šeimos kino archyvas ir meno kolekcijos kūriniai. Renginys organizuotas bendradarbiaujant kartu su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi. Ją aplankyti ir pamatyti bus galima iki 2026 m. sausio 31 d.
Lapkričio 7 d., penktadienį, 17.00 val. vyks parodos „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“ atidarymas
Su Lozoraičių pavarde susijęs šimtmetis valstybės istorijos. Kelios šios šeimos narių kartos dirbo Lietuvai, rūpinosi jos klestėjimu – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras (1934–1938), Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas (1940–1983) Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983) bei jo sūnūs Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924–1994) ir Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Kazys Lozoraitis (1929–2007). Juos vienijo viltis gyventi nepriklausomoje valstybėje, savo darbais prisidėti prie Tėvynės gerovės, todėl 2024-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas buvo paskelbęs diplomatų Lozoraičių metais.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kartu su kitomis atminties institucijomis, prisidėjo minint šių iškilių asmenybių nuveiktus darbus. 2024 m. rugsėjį Čiurlionio muziejuje Kaune buvo atidaryta paroda „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“, kuri pasakoja ne tik apie Lozoraičius, bet ir apie viltį bei vilties diplomatiją, apie kultūros galią, tautos susitelkimą ir kelią į Lietuvos nepriklausomybę.
Per trijų Lozoraičių šeimos kartų gyvenimą Lietuva patyrė tris esminius gyvavimo lūžius – valstybės sukūrimą, valstybingumo praradimą ir nepriklausomybės atkūrimą. Pirmoji Tautos atgimimo ir valstybės idėjos puoselėtojų karta – Motiejus Lozoraitis su žmona Marija. Advokatas, intelektualas, „varpininkas“ skatino viltį, kad Lietuva tikrai bus nepriklausoma ir suvereni valstybė. Jau Nepriklausomai Lietuvai dirbo jo sūnus Stasys Lozoraitis vyresnysis. Tėvų įskiepyta meilė ir pareiga Lietuvai jį suvedė su žmona Vincenta Matulaityte – visuomenininke, laikraščių leidėja, žurnaliste. Šie jauni žmonės puoselėjo viltį apie klestinčią Lietuvą, tapsiančią visateise Vakarų pasaulio kultūros dalimi. Jų užsidegimas dirbti savo valstybei buvo persmelktas stipraus kultūros pajautimo. Juk būtent iš kultūros išplaukia autentiška tautos ir valstybės savastis. Tokia „varpininkų“ dvasia jie auklėjo ir savo atžalas – Stasį ir Kazį.
Sovietams okupavus Lietuvą, Lozoraičiai „įstrigo“ Romoje. Dėl vienintelio tikslo – darbui diplomatinėje tarnyboje atsidėjo visa šeima. Užmegzti asmeniniai Lozoraičių ryšiai kultūrinės diplomatijos srityje padėjo skleisti žinią apie dar pulsuojančią Lietuvos gyvastį. Lozoraičiai tapo simboliu, kaip su nepalaužiama dvasia atstovauti Lietuvos laisvės bylai laisvajame pasaulyje.
1992 m. Stasys Lozoraitis jaunesnysis sugrįžo į jau nepriklausomybę atgavusią Lietuvą ir 1993 m. kandidatavo į prezidento postą. Tai buvo pirmi rinkimai Lietuvos istorijoje, kai prezidentą rinko visa tauta. Stasys Lozoraitis jaunesnysis 1993 m. rinkimų kampanijos metu kalbėjo: „Aš Lietuvai dirbu keturiasdešimt metų. Aš nieko kito nedariau: nebuvau svetimos valstybės pilietis, neturėjau svetimos valstybės paso, neprisiekiau svetimai valstybei, netarnavau svetimoms valstybėms. Mano tėvai ir aš gimėm su lietuvišku pasu ir tokie likom iki šios dienos.“
Prasminga, kad diplomatų Lozoraičių metų minėjimui skirta paroda tęsia kelionę po Lietuvą ir toliau liudija šių iškilių asmenybių svarbą valstybės istorijai ir įkvepia veikti Tėvynės labui. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje Marijampolėje 2025 m. lapkričio 7 d. atidaromoje parodoje pristatoma diplomatų šeimos istorija, eksponuojami muziejų rinkiniuose saugomi asmeniniai Lozoraičių daiktai, šeimos kino archyvas ir meno kolekcijos kūriniai.
Parodą lydi kuratorių parengta knyga, kuri atskleidžia visos Lozoraičių šeimos diplomatinę veiklą, o šeimos sukaupta meno kūrinių kolekcija liudija glaudžią kultūrinę diplomatiją ir ryšius su menininkais.
Parodos organizatoriai: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus,
Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centro Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija
Parodos kuratorės: dr. Iveta Dabašinskienė, Kristina Stankaitė, dr. Asta Petraitytė-Briedienė, Kristina Liepinaitė
Parodos koordinatoriai: prof. dr. Rasutė Žukienė, Dovydas Stralkus
Parodos ir leidinio dizaineris Jonas Vaikšnoras
Parodos leidinio sudarytoja dr. Raimonda Norkutė
Dėkojame eksponatus ir medžiagą skolinusiems: Dainai Lozoraitis, Liudai Sabaliauskienei, fotografo Algirdo Sabaliausko žmonai, Marijai Pałasińskai
Instituciniams partneriams, skolinusiems eksponatus ir medžiagą: Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutui, Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Kauno technologijos universiteto bibliotekai, Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, Maironio lietuvių literatūros muziejui, Lietuvos aviacijos muziejuis, Raseinių rajono Nemakščių seniūnijai.
Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje paroda veiks: 2025 11 07 – 2026 01 31
